Toks jausmas apėmė klausantis Olgos pasakojimo apie gyvenimą. Paprastai ir lengvai apie sudėtingas situacijas, jautrius vaikų likimus, rūpesčius, bemieges naktis, draugus, kurie nesupratę nusisuko, ir artimą ryšį su šeimomis, kurios įvaikino jos globotus mažylius. Per 5 metus net 11 vaikų – tiek daug meilės ir kantrybės reikalauja šis darbas. Olga juokiasi prisimindama, kaip sukosi, kad vyrui išėjus į darbą, vienu metu neprabustų du 4 mėnesių kūdikėliai. Vienas išmiegodavo visą naktį, kitas, lyg zuikis, keldavosi kas 15 minučių – guldydavo juos atskiruose kambariuose. Kiek daug padėdavo visa šeima – vyras, sūnus, marti ir anūkai:
– Viena negalėčiau, pagalba iš šalies buvo aukso vertės. Ypač kai globoje turėdavome mažus vaikelius. Jiems reikėjo dvigubos meilės dozės, nepaleisdavome iš rankų. Ir nors buvo per maži, kad kažką prisimintų, tas rūpestis ir saugumas liko juose – dabar susitikus (jie jau auga įtėvių šeimose), glaudžiasi ir neatsitraukia.
Olga džiaugiasi, kad nepametė iš akiračio nė vieno globoto vaiko. Sveikina su gimtadieniais, laimina per krikštynas, su vyresniais susirašo.
– Aš nuolat meldžiausi, kad juos rastų geros šeimos. Pamenu, tiesiog mačiau, kaip vieno berniuko atvažiuoja nauji tėvai su juodu džipu. Artimieji juokėsi, kai apie tai užsimindavau. Ir vieną dieną atvažiuoja jo pasiimt. Tėtis ir mama su juodu džipu. Išmeldžiau laimingą vaikystę ir mylinčią šeimą.
Jei reikėtų parašyti globėjo apibrėžimą, sakyčiau, tai žmogus mylintis žmones. Visus. Nes nėra stipresnio resurso keltis naktį, nešioti, išklausyti, suprasti, būti užnugariu mokykloje, sprendžiant iškilusias problemas.
– Su vyresniais daug kalbuosi. Apie viską. Jie turi begalę nuoskaudų, pykčio, nešiojasi didelį neteisybės jausmą. Kartais manau, kad net mums suaugusiems tas sunkumas būtų nepakeliamas. Todėl ir „sproginėja”. Todėl ir elgiasi ne visada tinkamai. Ne iš to ,,galo” reikia juos „taisyti”. Ne elgesį, o jo jausmą keisti. Laimingas vaikas negriauna pasaulio aplink save.
Kas sunkiausia?
– Atsisveikinti. Visada išgyvename didelę netektį, nerimą kaip jam seksis naujuose namuose. Nuolat ilgimės. Metus globojant vaiką neįmanoma neprisirišti. Neįmanoma jo pamiršti.
Kiekvieną kartą, kai supranti, kad širdyje ir namuose dar yra vietos, paskęsti emocijų jūroje. Ir jausmas labai panašus į tą, kai visomis kūno ląstelėmis pajunti, kad kažkur ant debesies, sėdi laisva siela. Tabaluoja kojomis ir renkasi į kurią šeimą gimti. Ir žinai, kad išsirinko mane.
Padėti kitam gali tik tas, kuris yra pilnas savyje. Į negandas papuolusio vaiko globa – tai dalinimasis ta pilnatve, kurią suradome savyje. Nes juk kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, „kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka“. Dulkėmis virsta ilgai kurti namai, laiko sūpynėse pranyksta kasdieniai darbai ir rūpesčiai, tačiau šiltas ir nuoširdus nuskriausto vaiko apkabinimas, laiku pasakytas paskatinimo žodis įstringa vaiko širdyje ilgam. Globa suteikia galimybę dalintis, o gerų darbų dalyba visuomet virsta daugyba, kai dauginamas gerumas ir meilė, kurių niekada nebus per daug.
Tik globos atveju, siela jau turi kūną, vardą ir gyvenimą. Ir kartais, jis būna toks sunkus, kad tenka nešti jį dviese. Zarasuose yra namai kurie gydo. Juose du mylintys žmonės Olga Kasakovskaja ir Artūras Vaškevičius glaudžia vaikus, kurie išgyvena savo pasaulio griūtį. Įtikina juos, kad jie saugūs ir reikalingi. Ir meldžiasi, kad jei biologiniams tėveliams nepavyktų, atsirastų šeimos kurios juos užaugintų.
„Vaikai – tai Dievo dovana, kurią gavę įsipareigojam juos besąlygiškai mylėti, gerbti, saugoti ir išauklėti geresniais žmonėmis, negu esame patys.“
