– Jai jau beveik septyniolika. Nemoka elementariausių dalykų – susitvarkyti, pasigaminti maisto, nesimoko. Kalbu, pykstu, verčiu.
Nesimoko… Mano viena mergaitė kartą pasakė du sakinius, kurie labai aiškiai nusako jausmą apie ką yra sugriuvęs gyvenimas.
– Kai mokiausi pradinėse klasėse į mokyklą ėjau su maximos maišiuku, neturėjau kuprinės, visi iš manęs juokėsi. Tada patekau į vaikų namus – aš nebenorėjau gyventi, ką jau ten ruošti namų darbus…
Mano vaikinukas, kone metus nelankęs mokyklos, patekęs pas budinčią globėją ją pakeitė, vėliau pakeitė dar vieną mokyklą. Dar vienus namus.Miestą. Ir po kelių mėnesių jį vertina. 6 neigiami. Jums jis irgi atrodo tinginys ir nevykėlis? Rimtai?
Jai jau beveik 17. Naujai šeimai pagrįstai neramu kaip gyvens savarankiškai be svarbiausių įgūdžių. O man neramu, kad jie nepasirinktų vilties per metus išmokyti vaiko visko ko jai prireiks ateityje. Vaiko kurį visą vaikystę taškė vėjai – pas tėvus, močiutę, tetą, budinčius globėjus, vėl pas mamą, vėl globon, į vaikų namus…. Kada šitoje karuselėje išmokti kloti lovą. Savo lovą. Savo?
Aš nuoširdžiai tikiu – pirmiausia reikia kurti santykį ir pamilti. Nesvarbu, kad vaikas ateina nemokėdamas išsiplauti lėkštės ar nusirengti prieš miegą. Nesvarbu, kad neturi elementarių higienos įgūdžių, į dušą nė su šautuvu nenuvarysi, o dantų valymas egzorcizmas. Keikiasi, peržengia ribas ir nesilaiko taisyklių. Visa tai svarbu, bet praeis daug metų, arba niekada nesulauksi, kol jis elgsis taip kaip tu nori. Bet jei mylėsi, į viską galėsi žiūrėti su šypsena. O jis, net užaugęs visada parašys, paskambins ir paklaus. Ir paklausys. Aš ir šiandien mokausi. Kasdien.
Globoje labai svarbu lengvumas. Nes jis gydo. Jis sukuria motyvuojančią aplinką. Jis pastato namus kuriuose nori išmokti, nebijai klysti, gali daryti pažangą savo tempu.
Kūnas auga, kai atsipalaiduoja. Siela, kai į ją žiūri su meile. Ir kai ja labai tiki.
